Naminukas – namų geroji dvasia

Naminukas – slavų tautose viena iš populiariausiu mitologinių figūrų, gyvenanti beveik kiekvienuose namuose. Tai namų šeimininkas, globėjas, užtikrinantis ramų ir darnų šeimos gyvenimą, besirūpinantis ne tik šeimos nariais, bet ir naminiais gyvūnais, jų sveikata. Nuo seno buvo tikima, kad naminukais tampa mirę šeimos, giminės nariai/narys, kuris už nuodėmes paskiriamas tarnauti savo namiškiams ir šeiminykščiams. Kita naminuko „gimimo“ versija teigia, jog juos sukūręs Dievas kaip dovaną kiekvieniems namams. Naminukai liaudyje dažniau buvo vadinami tiesiog „šeimininkais“, „diedukais“, kartais jiems suteikiamas vardas pagal gyvenamąją vieta namuose pvz.: „užpečkinis“, „kamininis“ ir pan.

Jei naminukas myli savo šeimininkus, tai namuose nekils jokių rūpesčių, atvirkščiai – naminukas saugos savuosius namus, perspės apie nelaimes, blogiausiu atveju šiek tiek pajuokaus ir pažais su šeimininko daiktais juos paslėpdamas, tačiau netrukus juos grąžins. Prieš nelaimes naminukas visada perspės savo namiškius garsais, ženklais, kartais net pasirodys visu gražumu. Liaudyje tikima, jog prieš šeimos nario mirti naminukas dejuoda, staugia kamine. Tačiau jei namiškiai pelnė naminuko antipatija, jis gali ir piktai papokštauti: stūgauti, trankytis, slėpti daiktus ir jų negrąžinti, daužyti indus ir pan. Buvo tikima, kad savo mylimus šeimos narius naminukas naktimis šukuoja bei pina jų plaukus į kasas, o tuos kurių nemyli naktimis žnaibo taip, kad net mėlynės lieka. Naminuko išdaigoms ir kerštui taip pat priskiriamas buvo ir „Miego paralyžius“, kai miego metu naminukas smaugia šeimos narius, auka negali tuo metu nei šauktis pagalbos, nei pajudėti.

Naminukas dažniausiai bendrauja su vyriausiu šeimos nariu – namų šeimininku. Jam naminukas perduoda visas žinias apie artėjančias nelaimes, pasirodo sapnuose, kartais suteikia net aiškiaregystės dovaną. Retkarčiais bendrauja su vaikais – jiems jis nebijo pasirodyti, su jais žaidžia, kalbasi, atsako į vaikų klausimus ir pan.

Labiausiai naminukas nekenčia apsileidusių ir tingių žmonių. Jei naminukas pradeda krėsti piktus pokštus – tai pirmasis ženklas, jog namie reikia apsišluoti, apsivalyti, nes taip naminukas mus „skatina“ namuose palaikyti švarą ir harmonija. Jei į naminuko perspėjimus ir prašymus nekreipiamas dėmesys, jei jis negerbiamas, nemylimas (negalima naminuko vardo tarti be reikalo, todėl dažnai jis vadinamas tiesiog „šeimininku“, „dieduku“), jei užgaunamas jo mylimas šeimos narys, jei namuose nuolat pykstamasi, konfliktuojama, naminukas gali ir nejuokais įsisiautėti: dužta indai, pasirodo keisti užrašai, „smaugiami“ žmonės, dingsta daiktai, grindys barstomos pelenais, druska. Tokiu atveju galima bandyti su naminuku susidraugauti jam uždegant rudos spalvos, tamsaus vaško žvakę, paliekant nakčiai ant stalo dubenėli pieno, sausainių, košės. Būtina garsiai ištarti, jog šios dovanos skirtos būtent naminukui, paprašyti jo ramybės namams. Jei draugiškos priemonės nebepadeda, reikia naminukui parodyti, kas namie tikrasis šeimininkas. Vyriausias šeimos narys turi paimti žarsteklį ar kitą metalinį įnagį, eiti per namus vis pabeldžiant į sienas, baldus ir šeimininko tonu pasakyti:

„Žinok savo vietą, žinok savo vietą.

Tu, naminuk, turi namus saugoti, tvarkos žiūrėti,

Šeimininką ir namiškius mylėti, o ne  kariauti.

Žinok savo vietą, žinok savo vietą.“

Žodžiai šiuo atveju daug reikšmės neturi, svarbu, kad juos ištartų namų galva ir įsakmiu tonu. Ir, žinoma, reikia pašalinti naminuko pykti iššaukusius reiškinius: pykti namuose, konfliktus, būtina susitaikyti, apsišluoti, apsitvarkyti ir pan.

Niekas tiksliai nežino, kaip atrodo naminukas, tačiau dažniausiai minima, jog jis panašus i senuką (kuo senesnis naminukas, tuo jauniau jis atrodo, nes naminukai gimsta senį, o miršta atrodydami kaip kūdykiai) 20-30 cm ūgio, ilga barzda, visas plaukuotas. Plaštakos jo dideles, taip pat padengtos ilgais plaukais. Kartais naminukas panašus tiesiog į pūkų, vilnos kamuoliuką. Naminuką dažniau išgirsite nei pamatysite. Nebent artėtų didelė nelaimė…

Paprastai naminukai namuose savo guoliui išsirenka kuo šiltesne vietą, dažniausiai užpečkį. Tačiau dažnai naminukas „sutinkamas“ palėpėje, spintoje, po slenksčiu ir panašiose ramiose vietelėse, kur gali tykiai pasislėpti. Naminukas draugiškai sugyvena su visais naminiais gyvuliais, ypač myli arklius. Tikėta, jog namuose, kuriuose laikomi arkliai naminukas persikeldavo gyventi net į arklides, prižiūrėdavo arklius, juos maitindavo, saugodavo nuo ligų, o uodegas bei karčius supindavo į kasas. Naminukai nemėgsta tik vieno gyvūno: ožkos/ožio – tai piktųjų dvasių simbolis.

Išsikraustant į naujus namus būtina nepamiršti ir naminuko. Prieš išeinant iš senųjų namų šeiminikas turi paimti duonos ir druskos, įdėti į pintinę bei paprašyti, kad naminukas persikeltų gyventi kartų į naująją vietą. Tą pintinę su naminuku reikia atsargiai pernešti į naujuosius namus ir paprašyti, jog naminukas juose apsigyventų. Jei namuose yra židinys ar krosnis, būtina į naujus namus parsinešti žarijų iš senojo būsto. Tikima, jog palikus naminuką senuosiuose namuose, paliekama ir laimė, sėkmė, šeimos darna, sutarimas.

Jei manote, jog Jūsų namuose naminukas negyvena arba ji netyčia užmiršote senuosiuose, galite pabandyti prisišaukti naują namų sargą. Reikia išeiti vidurnaktį į gatvė ir paskui save traukti pririštą kairįjį batą. Kai pajusite, jog batas velkasi sunkiau, kad jis „pilnas“, vadinasi benamis naminukas sutiko apsigyventį pas Jus, traukite batą namo – Jūs radote savo namų globėją.